Katerina, Hemptono rūmai, 1540 m. rugpjūtis

Nagi, pasižiūrėkime, ką aš turiu?

Jau turiu pasiūtas aštuonias naujas sukneles ir dar keturios dešimtys (keturios dešimtys — pati netikiu!) yra siuvamos. Aš labai nepatenkinta, kad siuvėjos vėluoja, nes iki savo gyvenimo galo ketinu per kiekvienus pietus vilkėti vis kitą suknelę ir persirengti po tris kartus per dieną. Vadinasi, kasdien reikės vis trijų naujų suknių, per metus — kelių šimtų, o kadangi galiu gyventi iki penkiasdešimties metų, tai susidarys... na, nežinau kiek, bet tikrai labai daug. Tūkstančiai.

Turiu deimantų apykaklę su priderintais deimantiniais rankogaliais bei prie jų tinkančiais auskarais.

Gavau sabalų kaip Ana, tik manieji geresni, storesnį ir švelnesnio plauko. Pasiklausiau ledi Ročford, ji patvirtino, kad manieji geresni. Taigi vienas rūpestis atkrito.

Turiu savo (tik pamanykite!) baržą, ant kurios puikuojasi mano devizas. Taip, aš irgi turiu šūkį — „Tiktai jo valia”. Jį sugalvojo mano dėdė. Devizas, pasak senelės, iš piršto laužtas melas, bet karaliui patiko. Jis ir pats norėjo sugalvoti ką nors panašaus. Iš pradžių nelabai jį supratau, bet vėliau sužinojau, jog tai reiškia, kad savo valios neturiu, tiktai paklustu karaliui. Kai supratau, man išsyk tapo aišku, kad toks melas patiktų bet kuriam vyrui, kuriam užtenka paikumo tikėti, jog žmogus sutiktų kitam patikėti savo kūną ir sielą.

Hemptono rūmuose turiu savo kambarius. Karalienės kambarius! Neįtikėtina! Tuos pačius, kuriuose patarnaudavau pati. Dabar kiti man patarnauja. Lova, į kurią vakarais guldydavau karalienę, o rytais pažadindavau, priklauso man. Kai rūmuose rengiamas riterių turnyras, užuolaidos, dengiančios karališką ložę, dabar yra išsiuvinėtos „H” ir „K” inicialais, kaip anksčiau buvo siuvinėtos „H” ir „A”. Beje, užsisakiau naujas užuolaidas, nes ankstesnės priminė velionio batus, todėl nesuprantu, kodėl turėčiau jas pakęsti. Henrikas sako, kad esu ekstravagantiška katytė, nes tos užuolaidos tarnavo jau pačiai pirmai jo žmonai, o aš atšoviau, jog kaip tik todėl noriu jas pakeisti. Taigi, voilà! Gausiu ir naujas užuolaidas.

Turiu svitą, kurią pati pasirinkau. Na, iš dalies pati. Bet kuriuo atveju, rūmų damos daugiausia iš mano giminės. Pirmoji mano dama yra karaliaus globotinė ledi Margareta Dagias. Ji beveik princesė, o tarnauja man! Na, kad labai tarnauja, nepasakyčiau. Kai pažiūri iš aukšto, galėtum pagalvoti, kad nesu karalienė. Be jos, turiu kelias hercogienes; mano pamotė ir dvi seserys tapo freilinomis kaip ir tuzinai kitų Hovardų giminės moterų, kuriomis mane aprūpino dėdė hercogas. Net neįsivaizdavau, kad turiu tiek pusseserių. Likusios merginos — draugės iš Norfolk Hauzo, sulėkusios pasrėbti iš mano dubens, kuris, pasirodo, toks gilus. Esu nieko prieš jas pavaišinti, nors anuomet jos manęs žmogumi nelaikė. Bet aš sakau, kad galime likti draugės, jeigu jos nepamirš, kad esu karalienė ir turiu teisę reikalauti pagarbos.

Įsigijau du kambarinius šunyčius, kuriuos juoko dėlei pavadinau Henriu ir Franciu, dviejų senų savo meilužių — Henrio Manokso ir Francio Derehamo — vardais. Tą išgirdusios Agnesė ir Joana spiegė iš juoko, nes jos gyveno su manimi Norfolk Hauze ir puikiai žino, ką turiu galvoje. Netgi dabar, kai kviečiu pas save augintinius, mes visos trys garsiai nusijuokiame, prisiminusios tuos mane merginusius vaikinus. Dabar, kai esu Anglijos karalienė, ką turėtų galvoti tie vyrai prisiminę, kaip kišo rankas man po sijonu ir traukė žemyn korsažą? Pernelyg skandalinga net apie tai pagalvoti! Manau, jie kvatojasi susiėmę už pilvų, kaip ir aš.

Arklidė pilna žirgų, kurie priklauso man. Mėgstamiausia — kumelė vardu Besė. Ji labai miela ir romi, o žavingas arklius prižiūrintis berniukas neleidžia jai dykinėti, kad nenutuktų ir netaptų aikštinga. Vaikinukas vardu Džonis, jis nukaista kaip aguona, kai pamato mane arba kai, lipdama nuo balno uždedu rankas jam ant pečių ir pažvelgiu į veidą.

Jeigu būčiau tuščia kvaila mergiotė (kokia ir toliau mane laiko dėdė hercogas), — o taip, ačiū Dievui, nėra, — man apsisuktų galva nuo dvariškių meilikavimų, pradedant arklininku Džoniu, baigiant arkivyskupu Gardneriu. Visi sako, kad esu geriausia iš visų karaliaus žmonų. Nuostabiausia, jog tai, ko gero, yra tiesa. Visi tvirtina man, kad esu gražiausia karalienė pasaulyje — tai irgi gali būti tiesa, — nes kai apsidairai po krikščioniškus kraštus... Visi įtikinėja mane, kad karalius dar nieko nėra mylėjęs kaip myli mane, ir tai tiesa, nes jis pats taip sako. Visi kartoja, kad mane įsimylėję visi dvariškiai, o tuo aš neabejoju, nes kur beeičiau, mane lydi meilės laiškelių, prašymų ir pažadų lietus. Kilmingi jaunuoliai, į kuriuos vildamasi, kad krisiu į akį ir būsiu pakviesta į pasimatymą, žvilgčiodavau, kai buvau paprasta freilina, dabar priklauso mano dvarui. Jiems tenka dievinti mane per atstumą, o tai labai saldu. Kiekvieną rytą ir vakarą karalius atsiunčia Tomą Kulpeperį pasveikinti manęs, ir aš žinau, tiesiog žinau, kad jis didžiai mane įsimylėjęs. Erzinu jį, juokiuosi iš jo ir matau, kad jis nenuleidžia nuo manęs akių. O tai yra neapsakomas malonumas. Kur beeičiau, mane lydi gražiausi krašto jaunikaičiai. Jie kaunasi mano malonumui, šokdina mane, puošiasi dėl manęs ir linksmina mane, kartu su manimi medžioja, plaukioja laivais, eina pasivaikščioti, mano garbei žaidžia žaidimus ir rengia sporto varžybas, žodžiu, daro viską, tik netupi ant užpakalinių kojyčių ir neprašo mano malonės. Karalius, tebūnie jis palaimintas, ragina mane: „Pirmyn, gražuolėle, eikite pašokti!”, o tada atsilošia ir žiūri, kaip vienas už kitą gražesni jauni vyrai mane šokdina. Karalius šypsosi, šypsosi kaip mielas senas dėdulė, o kai grįžtu prie jo šono, šnibžda man: „Gražuolėle mano, dailiausia rūmų panele, jie visi jūsų geidžia, bet jūs priklausote man.”

Gyvenu kaip sapne. Dar niekada nebuvau tokia laiminga. Neįsivaizdavau, kad galiu būti tokia laiminga. Jaučiuosi tarsi vaikystėje, kurios neturėjau, apsupta gražių žaidimų draugų, senų draugių iš Lambeto, turinti nesuskaičiuojamą galybę pinigų, dėl mano dėmesio besivaržančių vaikinų ratą ir mylintį vyrą tarsi gerą tėtį, kuris neleidžia niekam ištarti apie mane blogo žodžio ir kiekvienai mano gyvenimo dienai ruošia dovanas bei pasilinksminimus. Tikriausiai esu laimingiausia mergina Anglijoje. Kai pasakau tai karaliui, jis šypsosi ir kikena man po smakru, sakydamas, kad tikrai to nusipelniau, nes esu geriausia Anglijos mergina.

Tiesą sakant, šių malonumų nusipelnau, kadangi nesu veltėdė. Aš irgi turiu pareigų, atlieku jas kaip sugebu geriausiai. Žinoma, karalienės kambarių priežiūrą palieku kitoms. Milordas Čemberlenas tvarkosi su pagalbos prašymais, teisybės ir užtarimo kaulintojais — ne man rūpintis tokiais dalykais, be to, neišmanau, ką daryti su visais tais skurdžiais, benamėmis vienuolėmis ir susirūpinusiais kunigais. Ledi Ročford prižiūri tvarką mano kambariuose ir stengiasi, kad viskas būtų kaip prie karalienės Anos, bet karalių aptarnauti tenka man vienai. Jis senas, apetito lovoje neprarado, bet jam sunkiai sekasi dėl amžiaus ir milžiniško svorio. Man tenka pasitelkti visas savo gudrybes, kad jam, vargšui, padėčiau. Palikusi degti visas žvakes, leidžiu vėpsoti, kaip išsineriu iš savo naktinių. Dejuoju jam į ausį, lyg alpčiau iš geismo — visiems vyrams patinka tuo tikėti. Kuždu, kad nė vienas jaunas dvariškis negali jam prilygti, kad niekinu jų kvailus, jaunatviškus veidus ir lengvabūdiškus geismus, kad trokštu vyro, tikro vyro. Kai jis būna padauginęs vyno ar pernelyg pavargęs, kad išsilaikytų virš manęs, aš netgi atlieku brangaus Francio parodytą triuką — apžergiu jį. Anksčiau tik kekšės taip darydavusios, nes dėl kažkokių priežasčių toks malonumas draudžiamas, Viešpats jį užgynė. Todėl karalių jaudina, kad daili žmonelė palaidais ant pečių plaukais joja ant jo raita tarsi Smitfildo šliundra. Aš nesiskundžiu, netgi priešingai, man geriau negu dusti traiškomai jo pilvo, uosti gaižų jo burnos kvapą ir vimdantį pūvančios žaizdos tvaiką, kai dejuoju iš apsimestinio malonumo.

Ir šitas darbas nėra lengvas. Būti karaliaus žmona nereiškia kiaurą dieną šokti ir linksmintis rožių darželiuose. Dirbu sunkiai kaip bet kuri tarnaitė, tik dirbu naktį, slapčia, ir niekam nepasiskųsi, kiek man tai kainuoja. Niekam negalima prasitarti, jog man taip koktu, kad norisi vemti, niekas neturi žinoti, kad man plyšta širdis žinant, jog tai, ko išmokau dėl meilės, turiu daryti linksmindama senį, kuris verčiau sukalbėtų maldeles ir virstų miegoti. Niekas nežino, kaip sunkiai užsidirbau savo sabalus ir perlus. Ir to aš niekada negalėsiu papasakoti. Uždrausta sakyti. Tai baisi baisi paslaptis.

Kai Henrikas pagaliau baigia ir užknarkia, tai būna vienintelis metas, kai didžiuliai turtai manęs nebedžiugina. Dažnai atsikeliu, nerasdama sau vietos, suirzusi. Nejaugi kiekvieną savo brandos naktį praleisiu gundydama man į tėvus tinkantį vyrą? Beveik senelį? Man vos penkiolika, negi daugiau niekada nepatirsiu saldaus švarios burnos bučinio, nejausiu glotnios odos, neprisiglausiu prie kietos raumeningos krūtinės? Negi likusį gyvenimą kinkuosiu ant bejėgio, glebaus daikto ir šauksiu iš apsimestinio pasitenkinimo, kai tas iš lėto, silpnai kilstels po manimi? Kai karalius piršteli per miegus, ir karališkas trimitas susimaišo su dvoku po antklode, aš atsikeliu subjurusia nuotaika ir užsidarau savo kambarėlyje.

Tenai, kaip mano gerasis angelas, visuomet laukia ledi Ročford. Ji supranta viską, ji įsivaizduoja, ką ir kaip man tenka daryti, žino, kad kartais aš lieku suirzusi ir nelaiminga. Džeinė laukia pašildžiusi man midaus ir paruošusi mažų pyragėlių, pasodina į krėslą prieš židinį, įduoda į rankas šiltą puodelį ir iš lėto, meiliai šukuoja mano plaukus, kol pyktis praeina, ir aš vėl nurimstu.

— Kai susilauksite sūnaus, iš jo išsivaduosite, — kužda ji man taip tyliai, kad vos girdžiu. — Kai būsite tikra, kad pastojote, jis paliks jus ramybėje. Daugiau jokių spėlionių. Pranešdama apie nėštumą turite būti įsitikinusi, o tada gausite beveik metus ramybės. Susilaukusi antro sūnaus galutinai įsitvirtinsite ir galėsite dairytis malonumų. Karalius to nežinos ir tam neprieštaraus.

— Aš daugiau niekada nepatirsiu malonumo, — graudžiai atsakau. — Mano gyvenimas baigėsi dar neprasidėjęs. Man penkiolika, bet jau nuo visko pavargau.

Ji glosto mano pečius.

— Oi, patirsite, — sako ji užtikrintai. — Gyvenimas ilgas, ir jeigu moteris išlieka, vienaip ar kitaip ji gali atsiimti savo malonumų dozę.